švamplioti

švamplióti, -iója, -iójo KŽ 1. intr. Žvr kalbėti pro dantis, neaiškiai, švokšti: Ans švamplió[ja], t. y. šneka par dantis J. Man su ta boba pikta kalbėt – švampliója Grš. 2. tr. sakyti, pliaukšti: Kaži ar čia teisybė, ką švampliójo tas vaikezas Skr. 3. intr. lėtai valgyti, čiaumoti (apie bedantį): Senis švamplió[ja], t. y. kremta kąsnį, o nesukremta J. Ale tu švamplioji kaip senis Ilg. Žinai, senas daiktas: švampliója švampliója, kokia valanda trunka, kol pavalgo Slv. 4. tr., intr. Vl, Skr rūkyti čepsint: Jis toks da vaikyštys, o jau švampliója Snt. Tai kelintą pypkę šiandien jau švamplióji? Srd.